ÐAMANIZMAS IR NEOÐAMANIZMAS: LYGINIMO GALIMYBËS IR SUPRATIMO PROBLEMATIKA

Átírás

1 Gauta Leidybinë firma Ledo takas ÐAMANIZMAS IR NEOÐAMANIZMAS: LYGINIMO GALIMYBËS IR SUPRATIMO PROBLEMATIKA Shamanism and Neoshamanism: Possibilities for Comparison and Problems in Understanding SUMMARY Neoshamanism is contemporary religious practices which use the technique of ecstasy and revive the shamanic worldview of various cultures. A comparison with shamanism as a primal phenomenon is a typical strategy in explaining neoshamanic practices. The author analyzes the problems of shamanist and neoshamanist research and the possibilities for their comparison, and discusses the validity of various divides, and the questions raised by the interaction between shamans, neoshamans and researchers, as well as by the alternation of tradition. The authenticity vs inauthenticity, sociality vs individualism divides show cultural primitivism and reveal little about shamanism and neoshamanism. The border between these phenomena moreover becomes blurred due the interaction of traditional shamanic communities, neoshamans and researchers. Problems also arise because of the frequent disregard of the diversity of neoshamanic practices. All these problems require us to revise our former conceptions of shamanism, primitive societies and their religiosity, and opens up new possibilities for research. ÁVADAS Neoðamanizmas tai ðiø dienø religinës praktikos, kai taikoma ekstazës technika ir atkuriama ávairiø kultûrø ðamaniðka pasaulëþiûra. Neoðamaniðkos praktikos atsirado ir veikia XX a. religingumo kontekste. Paprastai jos siejamos ne su ankstesniuoju þavëjimusi ðamanizmu, o bûtent su ðiuo kontekstu, RAKTAÞODÞIAI: ðamanizmas, neoðamanizmas, naujieji religiniai judëjimai. KEYWORDS: shamanism, neoshamanism, new religious movements. 86 LOGOS 49

2 AKTUALIOJI TEMA kuris pasitelkiamas ir kaip pagrindas neoðamanizmui suprasti. Neoðamanizmas pasirodo kaip labai skirtingos praktikos, ir nors galima jose atpaþinti Naujàjá amþiø, neopagonybæ ar kitas naujojo religingumo rûðis, në viena jø neapima visos neoðamaniðkø reiðkiniø ávairovës ir nenurodo jà vienijanèio pagrindo. Tai beprecedentis reiðkinys; jo negalima paaiðkinti remiantis naujøjø religiniø judëjimø klasifikacijomis. Paties tradicinio ðamanizmo samprata yra neaiðki ir visuotinai neapibrëþta. Bandydami atskirti ir apibrëþti jam giminingus, bet vis dëlto netapaèius reiðkinius netradiciná ðamanizmà, neoðamanizmà ir pan., pirmiausia susiduriame su keblumu, nulemtu paties pamatinio reiðkinio neapibrëþtumo. Netradiciniø ðamanizmo praktikø, atsiradusiø Vakarø pasaulyje XX a. antrojoje pusëje, skirtumas nuo vadinamojo tradicinio ðamanizmo gana aiðkiai matyti jau vien dël to, kad jas praktikuoja ne tradicijos perëmëjai ir vietose, kur ðamanizmas bent jau ilgà laikà neegzistavo. Taèiau kaip galima vertinti ðiuolaikines praktikas, sutinkamas klasikinio ðamanizmo paplitimo erdvëse, praktikuojamas gana aiðkiai su tradicija susijusiø þmoniø? Ar ðamanizmo renesansas Sibire, Centrinëje Azijoje laikytinas tradicijos atgimimu, ar jau ið esmës kitokio religingumo atsiradimu? Lietuvoje negalima kalbëti apie èia kada nors egzistavusá tradiciná ðamanizmà; neoðamaniðkos praktikos neminimos leidiniuose, pristatanèiuose Lietuvoje veikianèius naujuosius religinius judëjimus. Reiðkinio mastas Ðiaurës Amerikoje ir Vakarø Europoje bei naujojo religingumo tendencijos mûsø visuomenëje vis dëlto leidþia numatyti, kad turbût ðios praktikos atsiras. Tam tikrø neoðamaniðko dvasingumo poþymiø ir jo ðaukliø jau esama. Lietuviai jau prieð keletà metø galëjo susipaþinti su Castanedos knygomis lietuviø kalba; iðleista ne tik populiariai ðamanizmà pristatanti Vitebsky io knyga 1, bet ir Vakarø neoðamanø tekstai 2. Susidomëjimà ir jo pobûdá rodo ir Liaudies kultûros publikacijos 3. Galiausiai porà kartø Kernavëje vykæs festivalis Ragana, kuriame dalyvavo Rusijos neoðamanai, liudija tendencijas, bûdingas JAV neoðamanizmo raidai XX a. septintajame aðtuntajame deðimtmeèiais. Tad Lietuvoje jau yra tam tikrø neoðamanizmo apraiðkø, o kartu kyla ir poreikis jas suprasti. Ðio straipsnio tikslas iðnagrinëti ðamanizmo ir neoðamanizmo supratimo problemas ir lyginimo galimybes 4. Apþvelgiant ávairiø autoriø (R. J. Wallisas, J. Townsendas, P. C. Johnsonas ir kt.) iðryðkintà ðiø dviejø reiðkiniø lyginimo problematikà, bus bandoma aptarti ávairiø perskyrø pagrástumà, ðamanø, neoðamanø ir tyrinëtojø sàveikos bei tradicijos kaitos keliamas problemas. Ðiame straipsnyje nebus siekiama pateikti ðamanizmo ir neoðamanizmo apibrëþimø ar nusakyti tikslø jø santyká. Nebus bandoma iðanalizuoti visos termino ðamanizmas raidos nuo pat pirmøjø jo paminëjimø ar ávardinti ir aptarti visø átakø, lëmusiø vienoká ar kitoká jo funkcionavimà. Bus stengiamasi atsiriboti ir nuo neoðamanizmo kaip religingumo vertinimo. LOGOS 49 87

3 AUTENTIÐKA IR NEAUTENTIÐKA TRADICIJA: KAIP GALIMA LYGINTI ÐAMANIZMÀ IR NEOÐAMANIZMÀ Ið esmës nëra aiðku, kà tiksliai reiðkia terminai ðamanizmas ir neoðamanizmas. Patys terminai rodo, kad jais vadinami du reiðkiniai (reiðkiniø grupës), turintys kaþkà bendro ir kaþkuo besiskiriantys. Tai lyg ir leistø juos lyginti, o palyginimas, savo ruoþtu, galëtø padëti geriau suprasti ðiuos reiðkinius. Kokiais aspektais galima lyginti ðamanizmà ir neoðamanizmà? Kokie aspektai, principai, bruoþai leistø iðryðkinti svarbiausius jø skirtumus, o kartu ir juos siejantá bendrumà? Ðá santyká tyræ autoriai siûlë ávairiø tokiø aspektø, bruoþø dichotomijø: autentiðkumas neautentiðkumas, individualumas bendruomeniðkumas, skirtingi tikslai, technikos pavojingumas saugumas ir kt. Lyginimo pagrindas, be abejo, pasirenkamas remiantis kokiais nors argumentais, tyrimo strategija, metodika ir tikslais. Á tai taip pat bûtina atkreipti dëmesá svarstant, kiek tinkamas pasirinktas pagrindas. Vienas ið siûlomø lyginimo pagrindø autentiðkumo neautentiðkumo dichotomija. Jà ypaè linkæ akcentuoti neoðamanizmo kritikai. Argumentuodamas pastarojo neautentiðkumà, pavyzdþiui, Noel sukûrë iðgalvojimo teorijà vakarieèiai, neturëdami, bet norëdami turëti ir pagrásti XX a. pradëtas taikyti ðamaniðkas technikas, iðgalvojo, iðrado savo legendinius ðamanus (ryðkiausiu pavyzdþiu laikomas Merlinas) ir kadaise gyvavusias europines ðamaniðkas praktikas. Tad jomis grindþiamos neoðamanø praktikos yra iðgalvotos, iðrastos neautentiðkos. Vietiniø kultûrø ðamanai suvokia- mi kaip kultûriðkai tolimi ir Kiti, o jø ðamanizmas autentiðkas, tikras 5. Kiek pagrásta tokia dichotomija ir jos argumentavimas, o kartu kokias jø autoriø nuostatas ir paties klasikinio ðamanizmo sampratas ji nurodo? Pirmiausia ði ðamanizmo neoðamanizmo dichotomija, anot Walliso, remiasi primityvistiniu tauriøjø laukiniø stereotipu apie vietiniø kultûrø þmones. Maþø maþiausiai ji yra ðamanofobiðka ir atskleidþia veidmainiðkà poþiûrá antropologø, teigianèiø, kad neegzistuoja tokie dalykai kaip statiðka tradicija ar kultûra, bet diskriminuojanèiø neoðamanus ðie akivaizdþiai nëra tradicijos dalis, o tik dvasiniai vartotojai globaliame kaime. Neoðamanizmo autentiðkumo neautentiðkumo problema logiðkai siejasi su kitu klausimu: kada nauja religinë praktika ar praktikø grupë tampa tradicine ir autentiðka, ar bent jau kada ji imama suvokti kaip tokia? Èia autentiðkëjimo procesas yra svarbiausia tema: paprastai tariant, neoðamanizmai visoje savo ávairovëje tampa pagrástais, kai nesuskaièiuojama daugybë þmoniø praktikuoja ðias technikas ir gauna rezultatus sau ir kitiems....ið tiesø èia svarbiausia...yra daugiabalsiðkumas bei þinojimo ir galios formos. Ar neturëtø neoðamanizmo tyrinëtojai, klausia Wallisas, pliuralistinëje ir daugiabalsëje postmodernizmo atmosferoje ne tik tyrinëti tapimo autentiðku procesà, bet ir bûti pasirengæ priimti tokià ávairovæ ir santykiauti su ja dialogiðkai, o ne atmesti jà kaip kraðtutinæ ir ekscentriðkà? 6 88 LOGOS 49

4 AKTUALIOJI TEMA Tyrinëdami neoðamanizmà, ne visuomet randame nuoseklias, aiðkias tikëjimø sistemas. Susiduriame su þmoniø patirtimis ir elgsenomis, kurios daþnai bûna sinkretinës ir prieðtaringos. Ne tik netinkama, bet ir netikslinga kritikuoti neoðamanus dël to, kad jie praktikuoja ne tai, kà akademikai mano esant ðamanizmu. Tikrasis klausimas yra ne autentiðkumo, o galios klausimas; ðie kritikai mano, kad turi galià tuo kaltinti. Neprivalome priimti visø neoðamaniðkø praktikø be kritikos, hiperliberaliame diskurse, ignoruojanèiame neoðamanizmo ásipainiojimà á neokolonializmà, rasizmà ir kt. Tiesiog privalome atsiþvelgti á neoðamanizmo ir ðamanizmo ávairovæ bei jø sàveikà 7. Tad primityvistinis kilniojo laukinio mitas veikia ne tik klasikinio ar tradicinio ðamanizmo supratimà ir bandymus já apibrëþti, bet perkeliamas ir á ðiandieniø religiniø reiðkiniø sampratas ir tyrinëjimà. BENDRUOMENIÐKUMAS IR INDIVIDUALIZMAS Tiek klasikinio ðamanizmo sampratoje, tiek ðamanizmo ir neoðamanizmo skirtyje svarbus ir ne maþiau problemiðkas yra bendruomenës ir ðamano, bendruomeniðkumo ir individualizmo santykio supratimas. Individualizmas daþnai laikomas neoðamanizmà nuo ðamanizmo skirianèiu bruoþu ir paprastai traktuojamas neigiamai. Taip suprantama individualizmo ir bendruomeniðkumo prieðprieða yra esminë J. Townsend o netradicinio ðamanizmo teorijoje. Toks lyginimas grindþiamas prielaida, kad tradicinis ðamanizmas yra ið esmës bendruomeniðkas reiðkinys, nors jo svarbiausias veikëjas yra ðamanas. Ji, pavyzdþiui, randama evoliucionistinëse teorijose, laikanèiose ðamanizmà tam tikra religijos raidos faze, kai jis suprantamas kaip visà bendruomenæ apimanti religija. Teorijos, laikanèios ðamanizmà religine technika (visø pirma Eliadës teorija) koncentruojasi ties ðamano figûra. Nors ir ne tapatûs, bet ið esmës panaðûs yra ir visi kiti ðamanizmo aiðkinimai, kuriø iðeities taðkas yra ðamano apibrëþimas. Èia supanti ðamanà bendruomenë, kurios tikslus jis ágyvendina ir kurios pripaþinimas yra bûtinas jo veiklai, bûna paliekama nuoðaly. Tad teorijos ir tradiciná ðamanizmà pristato ne kaip vienareikðmiðkai bendruomeniðkà reiðkiná, o realios ðamaniðkos tradicijos yra daug ávairesnës nei jas aprëpti bandanèios teorinës schemos. Dar miglotesnë ði prieðprieða tampa ëmus detaliau skaidyti bendruomeniðkumo sàvokà ðamano veiklos kontekste. Kuo grindþiamas teiginys, kad ðamanizmas yra bendruomeniðkas, o neoðamanizmas individualistinis? Tai gali bûti aiðkinama remiantis ðamaniðkos veiklos tikslais, ðamano ir kitø ritualo seanso dalyviø sàveika ir kt. Kaip pradinë ir pamatinë èia iðkyla pati ðamano ir bendruomenës prieðprieða. Ar skiriasi ir kuo skiriasi ðamanas nuo kitø þmoniø? Jau èia, atrodo, pastebimi akivaizdûs skirtumai: neoðamanai tvirtina, kad kiekvienas þmogus yra ar gali tapti ðamanu, o tradiciniame ðamanizme ðamanas nuo kitø þmoniø iðskiriamas ir ga- LOGOS 49 89

5 liomis, sugebëjimais, ðá iðskyrimà patvirtina dvasios ir bendruomenës pripaþinimas. Bet, pavyzdþiui, Barkalaja, tyrinëjæs rytinius chantus, ne tik pateikia ðià perskyrà neigianèius duomenis, bet ir bando informacijos dizaino teorija paaiðkinti ávairius ðamano iðskyrimo ið kitø bendruomenës nariø variantus. Ðio mokslininko duomenimis, rytiniai chantai grieþtai neskiria paprastø þmoniø ir ðamano. Ðis neskyrimas yra bûdingas medþiotojams ir þvejams, kuriø gyvenimas itin artimai susijæs su gamta ir priklauso nuo jos. Iðlikimà lemia ádëmus informacijos ið aplinkos priëmimas ir reagavimas á ðià informacijà. Todël ir paprasti þmonës privalëjo stengtis iðmokti kuo geriau priimti reikalingà informacijà, atskirti jà nuo nereikalingos. Miðkø chantai, ilgà laikà gyvendami gamtoje, iðugdë ðá gebëjimà. Þemdirbiai ir amatininkai gyvena socialiai ir materialiai labiau reguliuojamoje (ar koncentruotoje) aplinkoje. Todël jø ryðys su gamta yra trapesnis. Tai lemia, kad tik maþumai pasiseka ávertinti situacijà asmeniniu ar ðeimyniniu lygmeniu. Bet klaidos nesukelia dramatiðkø rezultatø; informacijos priëmimo gebëjimø nereikia ugdyti, nes jie nëra bûtini sëkmingai veiklai. Kaimo bendruomenë savo gyvenimà reguliuoja labiau nei medþiotojai, todël nebûtina, kad kiekvienas asmuo bûtø ðamaniðkai orientuotas. Pakanka, kad tik viena ðeima turi tokià orientacijà bei gebëjimà bendrauti su aukðèiausiàja ðventybe ir todël yra privilegijuota ðamanavimui. Toks gyvenimiðkø dalykø sutvarkymas skatina rastis ðamanavimo formas, kitokias nei randamos medþiotojø ar þvejø bendruomenëse. Mansiai ir rytiniai chantai yra þemdirbiai ir jiems labiau bûdingi klasikinio ðamanizmo bruoþai. Toks ðamanizmas turi specialiø drabuþiø, atributø ir turtingø ritualø, daþnai skirtø auditorijai, elementus 8. Tiesa, èia nekalbama apie konkreèià tos informacijos priëmimo technikà ar tai ekstazë, ar kokie nors alternatyvûs bûdai. Neoðamanizmo kontekste Barkalajos duomenys ir teorija svarbûs tuo, jog atskleidþia, kad ir tradicinis ðamanizmas palieka galimybæ ðamanauti kiekvienam þmogui ir kad jos ágyvendinimas priklauso nuo bendruomenës koncentruotumo ir ryðiø, o prieðprieða ðamanas ir paprasti þmonës ir kiekvienas gali bûti ðamanu tampa ne tokia tvirta. Praktiðkai visuotinai sutariama, kad neoðamanizmas yra orientuotas á individà. Tam paranki ir Eliade s teorija, iðpopuliarinusi ðamanizmà ir, kaip minëta, besitelkianti tik ties ðamano figûra. Anot Blaino, nesvarbu, ið kokiø elementø konstruojamos netradicinio ðamanizmo praktikos, svarbiausias ir visoms joms bendras komponentas yra asmeninis ákvëpimas. Skirtumai atsiranda dël skirtingo ðio ákvëpimo atsiradimo konteksto: core ðamanizme tai yra paèios technikos; seidr praktikoje kosmologiniai vaizdiniai, randami sagose 9. Wallisas ðià individualizmo tendencijà susieja su polinkiu á psichologizavimà, vartotojø pasirinkimais ir jø nulemta dekontekstualizacija. Ðamanizmo perkëlimas ið vietiniø á vakarietiðkus kontekstus nuo septintojo deðimtmeèio yra didesnio globalizacijos proceso dalis: globaliame kaime beveik kiekvienas kultûrinis aspektas, nesvarbu, kur yra 90 LOGOS 49

6 AKTUALIOJI TEMA kilæs, tampa prieinamas elektroninëmis priemonëmis. Taip sukurtoje dvasinëje rinkoje neoðamanizmas neiðvengiamai pasiþymi individualizavimu: religijø ávairovë skatina susitelkti prie asmens, pasirinkimo, religinës rinkos poreikiø. Vakaruose pastebimas psichologizacijos procesas, kai psichologija uþpildo vakuumà, atsiradusá silpnëjant religijai. Ðamanizmo studijavimas perëjo ir per savas psichologizavimo pakopas: ið pradþiø ðamanai laikyti psichiðkai nesveikais þmonëmis, dabar puikiais psichiatrais. Vël atkreipæ dëmesá á ðià literatûrà ir veikiami daugybës psichologø, eksperimentuojanèiø ðamaniðkomis patirtimis, neoðamanai daþnai psichologizuoja ðamanizmà. Pavyzdþiui, Harnerio metodo ar Goodmano transo praktikose ðamaniðka patirtis tampa paprasèiausiu technikø rinkiniu, iðtrauktu ið jø originaliø kultûriniø ir bendruomeniniø kontekstø. Ðamanizmas yra pritaikomas Vakarams ir atnaujinamas, neretai lyginant já su psichoterapinëmis priemonëmis. Neoðamanai supaprastina tradiciná ðamanizmà ir internalizuoja kosmologijà bei mitus, daþniausiai suprantamus kaip psichologinës metaforos. Trijø daliø Sibiro kosmologinis modelis yra iðtraukiamas ið jo aplinkos bei socialinio konteksto ir pripildomas jungiðkøjø archetipø. Vietoje keliavimo á tikrà dvasiø pasaulá, neoðamanø kelionës daþnai suvokiamos kaip kelionës á save, o sielos praradimas átraukia emociniø þaizdø gydymà uþuot realiai ieðkojus prarastos sielos. Gydymas taip pat tampa psichologiniu procesu, nes vakarieèiui, turinèiam karteziðkàjà ir mokslinæ pasaulëþiûrà, sunku suvokti dvasinæ ligos prieþastá. Turint visa tai omenyje, daugeliui neoðamanø sunku priimti ðamanizmà ir jo ideologijas kaip visumà 10. Nepaisant plaèiai skelbiamos maksimos visi dalykai yra susijæ 11, neoðamanai linksta skirti save nuo kosmoso ir tradicinio ðamanizmo kaip kultûrinio reiðkinio. Arba dvasios yra suvokiamos kaip esanèios viduje (ðamanizmo psichologijos poþiûris), arba gamtos dvasios yra idealizuojamos ir atskiriamos nuo þiaurios ir destruktyvios þmonijos (á aplinkà orientuotose neoðamaniðkose praktikose). Radikalûs þalieji neoðamanai neretai supranta ðamanus esant tradicinius gamtiniø ðaltiniø saugotojus, bet vietiniø kultûrø ðamanai nesivadovauja gyvûnø teisiø filosofija ir á þemæ orientuotais imperatyvais. Medþiojami þvërys yra átikinëjami, kad jie turi bûti nuþudyti (mainais á tam tikrà aukà); ðamanai naudoja savo gebëjimus nukreipti medþiojamus gyvûnus á spàstus ar medþiotojo kelià. Vegetarizmas nëra áprastas tradicinio ðamanizmo bendruomenëse; tradiciniam ðamanizmams bûdingi santykiai tarp þmoniø ir kitø rûðiø neoðamanizme daþniausiai neatsispindi. Èia daþnesnis vienakryptis naudos siekimas. Neoðamanai, atlikdami ritualus laukuose ar miðkuose, ið jø dvasiø laukia pagalbos gydant, bet daþniausiai þemei negràþinama niekas. Naudojamos dvasiø ir gamtos idëjos, bet tiesioginiu santykiu su paproèiais grindþiamos ðamaniðkos kosmologijos yra vengiama 12. Kai kurios neoðamaniðkos praktikos dël savo individualizuotø, psichologizuotø ir vartotojiðkø poþiûriø kartais kaltinamos, kad pardavinëjanèios greitus rezultatus dvasiná tobulëjimà ir LOGOS 49 91

7 gydymà. Daugëja savaitgalio kursø, kurie gali bûti vertingi asmeniniam tobulëjimui, bet neturi nieko bendro su tapimu ðamanu, nes tai yra daug ilgesnis, lëtesnis procesas, reikalaujantis milþiniðkø pastangø, kurioms daugelis þmoniø yra nepasirengæ. Ði kritika ypaè taikyta core ðamanizmui: Harneris teigë, kad ðamanas per kelias minutes gali padaryti tai, ko jogas turi siekti daugelá metø. Taèiau tradicinio ðamano paðaukimas nëra psichologinë priemonë atrasti save ar ágyti galià, kurios naudojimas per kelias minutes leidþia pasiekti dideliø rezultatø 13. Neoðamanizmas taip pat gali bûti kaltinamas ðamanizmo dekontekstualizacija, individualizacija ir psichologizacija, kai ignoruojamas tradicinio ðamanizmo dëmesys socialiniam kontekstui ir bendruomenei. Ðamanizmo supratimui socialinis ar bendruomeninis kontekstas yra esminis: ðamano veikla yra átvirtinta bendruomenëje ir negali vykti be jos sankcionavimo. Neoðamanai, prieðingai, daþnai veikia vieni ar privaèiai. Pavyzdþiui, core ðamanizmo kelionës daþniausiai atliekamos dël savæs, neoðamaniðkas vizijø ieðkojimas yra vieno þmogaus ritualas. Tradiciniame ðamanizme kelionë retai atliekama dël paties ðamano poreikiø; nors kai kuriø Ðiaurës Amerikos kultûrø vizijø ieðkojimas yra itin asmeninë patirtis, bet joje gautas mokymas yra atskleidþiamas bendruomenei (t. y. bendruomenei, nesiribojanèiai pinigus mokanèia bendruomene seminaruose). Vietiniø kultûrø ðamanizmas nefunkcionuotø, jei ðamanai nesiektø socialiniø tikslø. Tad daugiausia neoðamanizmas yra ne bendruomeninës praktikos. Ðamanai veikia savo bendruomenëje, o neoðamanai akcentuoja vieno asmens gydymà, asmeninæ ðamaniðkà kelionæ, kurios tikslas yra ágyti galià ir atgauti kasdienio gyvenimo þavesá 14. Akivaizdu, kad ði orientacijos á bendruomenæ ar individà perskyra susijusi su tradicinës ir moderniosios visuomenës skirtumais. Vakarø visuomenëje tradicinio bendruomeniðkumo yra likæ nedaug. Kitoká bendruomeniðkumà ir kitokius þmoniø ryðius atspindi ir kintantis religingumas, juo grindþiami þmoniø tarpusavio santykiai. Tie patys procesai didesniu ar maþesniu mastu veikia ir klasikinio ðamanizmo paplitimo teritorijoje. Augantys miestai ir vis didesnës gyventojø dalies koncentravimasis juose lemia pokyèius ir nepertraukiamai egzistuojanèiose ðamanizmo tradicijose. Prieðprieðà tarp ðamanizmo tradicinëje aplinkoje ir miesto ðamanizmo Tuvoje atspindi M. B. Kristen studija 15. Logiðkai verta apþvelgti ir ðamanizmo neoðamanizmo skirtumus bei jø supratimo problematikà sociologiðkai analizuojant bendruomeniø kontekstus. KONTEKSTAI Tad dar viena galimybë lyginti ðamanizmà ir neoðamanizmà sociologiðkai sugretinti jø kontekstus, visuomenes, kuriose jie veikia. Bûtent ðiuo aspektu P. C. Johnsonas pabandë palyginti core ðamanizmo praktikas Èikagoje ir tradiciná Shuar ðamanizmà: ar ðamanizmas veikia (funkcionuoja, suteikia prasmæ, 92 LOGOS 49

8 AKTUALIOJI TEMA reikðmæ, struktûrà ir kt.) tarp Shuar taip pat, kaip ir Èikagoje? Autorius paþymi, kad toks lyginimas, nenurodant primityvumo idëjos ir nepakenkiant universalijoms, nuo kuriø priklauso palyginimas, susiduria su svarbiu sunkumu. Modernios socialinës sistemos, kuriose gyvena neoðamanai, skiriasi ne kokiu nors esminiu skirtumu nuo primityviø visuomeniø, bet veikiau tam tikra fragmentacija ir ávairove, randama tokiose moderniose visuomenëse, kurios lëmë ekstremalios savirefleksijos, reliatyvizmo ir subjektyvumo atsiradimà. Antra, ði moderni subjektyvumo, asmenybës ir autonomiðkos sàmonës idëja susijusi su pliuralizavimu. Vienos nuoseklios pasaulëþiûros suskilimas á daugybæ fragmentø, kuriø në vienas nëra bûtinas ir kuriuos reikia pasirinkti pliuralizmo situacijoje, yra radikalià modernybæ apibrëþiantis bruoþas. C. Geertzas apibûdina vienos pasaulëþiûros ir pasaulëþiûrø pliuralizmà kaip religingumà vs domëjimàsi religija ir kaip buvimà palaikomu religiniø tikëjimø vs religiniø tikëjimø laikymàsi. P. Bergeris sieja pliuralizmà su subjektyvumo ir autonomiðkumo patirtimi; moderni situacija yra tokia, kurioje ðventoji priedanga yra paðalinama ir kurioje lieka tik privatizuota, pasirinkta ar individualiai patinkanti religija. Ji yra tikra individams, bet neturi jokios bendros, susiejanèios savybës ir negali atlikti klasikinës religijos uþduoties konstruoti bendrà pasaulá, kuriame socialinis gyvenimas ágauna galutinæ, visus ápareigojanèià reikðmæ. Panaðiai T. Luckmannas religijà modernybëje charakterizuoja kaip vis labiau pasiþyminèià tarpusavyje susijusiais mobilumo etosu ir individualia autonomija. Ðie mokslininkai aiðkiai parodë, kad dabartiná amþiø skiria ne religijos nuosmukis ið tikrøjø yra pakankamai árodymø, prieðtaraujanèiø ðiai pernelyg supaprastintai sekuliarizmo tezës versijai, bet veikiau centrinio, socialiai ápareigojanèio religinio autoriteto nuosmukis 16. Ðie ðamanø ir neoðamanø kontekstø skirtumai yra svarbûs, bet daugelis antropologø teisingai nuvertino sociologø pabrëþiamà plyðá tarp modernios ir primityvios visuomenës, parodydami, kad jos yra naudojamos kaip viena kità apibûdinanèios karikatûros: pirmoji numato pokyèius, judëjimà, autonomiðkumà ir dinamizmà, antroji begalybæ, asmenybæ neigiantá mitiniø paradigmø kartojimà. Tai yra reikðminga kritika, nes tradicija ið tiesø visuomet yra aktyvaus perkûrimo procesas; pageidaujamø perimamø dalykø pasirinkimas ir kitø paneigimas. Selektyvus tradicijos naudojimas yra galinga pretenzija á autoritetà, kurià galima taikyti ávairiems socialiniams ir politiniams tikslams. Tuomet yra akivaizdu, jog tradicinëse visuomenëse visuomet yra inovacijø ir autonomiðkumo, o moderniose visuomenëse pasikartojimo. Tiesa, poreikis autonomiðkumà ir kaità rasti visur gali nuvesti per toli ir uþtemdyti tikrus skirtumus tarp visuomeniø rûðiø. Bet ið tiesø ðamanizmas tarp Shuar ir neoðamanizmas tarp miestieèiø amerikieèiø vadovaujasi skirtingomis struktûrinanèiomis strategijomis, kurias naudingai galima atskirti paþymint, kad Shuar atveju ðamanizme akcentuojamas tradiciniø þiniø iðlaikymas, o Naujojo amþiaus, LOGOS 49 93

9 neoðamanø atveju mobilumas ir individualus pasirinkimas 17. Apibendrinant teigiama, kad neoðamanus nuo ðamanø galima atskirti pagal jø priklausomybæ nuo radikalios modernybës konteksto. Radikali modernybë atsiranda racionalizuojant visuomenæ, kurios pagrindas yra universalios, standartizuotos laiko ir erdvës koncepcijos ir konfrontacija su religijø pliuralizmu, kuri lemia dëmesio sutelkimà á individà, pasirinkimà, poreikius ir pasirinkimus religinëje rinkoje bei Að, subjektyvumo ir refleksyvumo manijà; jai bûdingas diskursas apie mobilumà individai yra laisvi ir gali atsiversti á bet kokià religinæ sistemà bet kokioje vietoje ir bet kokiu metu, nes erdvë yra fantasmagoriðka ir atsieta nuo vietos nebëra ið tikrøjø ðventø erdviø, bet, ko gero, tiesiog ðventos proto bûsenos ir ðventi ryðiai su abstrakèiomis dievybëmis. Harnerio instituto neoðamanai ironiðkai kartoja bûtent ðià radikalios modernybës schemà, nors ir kovoja su ja, nurodydami vietines, ásiðaknijusias, natûralias visuomenes kaip jø autoritetingumo ir galios ðaltiná. Remiantis ðiuo radikalios modernybës apibûdinimu, galima iðskirti tris specifines strategijas, bûdingas neoðamaniðkoms praktikoms: mobilumo ideologija (ðamanizmas kaip universaliai taikoma technika), individualizacija (ir solipsizmo pavojus) ir psichologizavimas arba pretenzija á universalø proto mechanizmà 18. ÐAMANANTROPOLOGØ PROBLEMA Kaip matyti ið neoðamanizmo istorijos, dalis naujosios tradicijos kûrëjø ir atstovø su ðamanizmu susipaþino pirmiausia moksliðkai tyrinëdami ðamanizmà. Akivaizdþiausias pavyzdys core ðamanizmo lyderis Harneris. Castaneda kiek kitoks atvejis pirmiausia taip pat vertintas kaip mokslininkas ir antropologiniø duomenø pateikëjas. Po keleriø metø moksliniø tyrinëjimø ir ekspedicijø ðie antropologai tapo praktikuojanèiais neoðamanais ir ðamanizmo skleidëjais Vakarø pasaulyje. Kiek tai susijæ su nauja etnologinio tyrinëjimo metodika? Kokià átakà akademiniam ðamanizmo tyrinëjimui padarë ðis pozicijos pasikeitimas? Nors core ðamanizmas turi savo institucijø ir leidiniø, ðamanantropologai ir toliau pretenduoja á akademiðkumà, dalyvauja mokslinëse konferencijose ir publikuojasi moksliniuose leidiniuose. Tam tikras ðamanantropologiðkas poþiûris bûdingas ir oficialiai core ðamanizmui neatstovaujantiems mokslininkams. Já atspindinèios mintys ypaè daþnai pasirodo nagrinëjant ðiuolaikinæ ðamanizmo situacijà tiek iðlikusias ar atsikurianèias tradicinio ðamanizmo atmainas, tiek ávairaus pobûdþio neoðamaniðkas praktikas. Pavyzdþiui, M. Hoppálas vienuose straipsniuose grieþtai skiria ne tik vakarietiðkà neoðamanizmà nuo tradicinio ðamanizmo variantø, bet ir atsikurianèio tradicinio ðamanizmo atmainas pagal jø tæstinumà 19. Kituose straipsniuose ir interviu ðios atmainos praktiðkai tapatinamos; netgi ið- 94 LOGOS 49

10 AKTUALIOJI TEMA sakomos radikaliausià individualistiná ir sinkretiðkà neoðamanizmà atspindinèios mintys apie galimybæ kiekvienam þmogui bûti ðamanu 20. Tyrinëtojai akademikai padarë didelæ átakà praktikams, bet galima pastebëti ir atvirkðèià procesà, teigia Wallisas. Tai prieðtarauja neoðamanofobiðkam teiginiui, kad ðamaniðkø interpretacijø archeologijoje atgimimas yra nesusijæs su didëjanèiu populiariu susidomëjimu ðamanizmu alternatyviø dvasingumo filosofijø kontekste. Taip pat negalima ignoruoti didelio septintojo deðimtmeèio psichodelinio judëjimo poveikio akademiniams poþiûriams á ðamanizmà, turint omenyje, kad jame dalyvavo ir daugelis studentø, tokiø kaip Castaneda ir Harneris. Galiausiai, neoðamanai ne tik skaito knygas apie save, bet ir bendradarbiauja su juos studijuojanèiais akademikais. Daugelyje konferencijø (kasmetinis Sàmonës antropologijos bendrijos susitikimas JAV, ðamanizmo ðiuolaikinëje visuomenëje konferencija Newcastle universitete ir kt.) apie ðamanizmà ir neoðamanizmà skatinama tokia bendradarbiavimo atmosfera. Ði akademikø ir neoðamanø sàveika vargu ar gali stebinti ir rodo, kad tarp jø visuomet buvo aiðkiai pralaidþios ribos. Antroje XX a. pusëje akademikai antropologai ir psichologai eksperimentiðkai ásitraukë á tiriamø vietiniø ðamanø praktikas ir/arba jø vartotus narkotikus. Daugelis neoðamanø yra ne pasyvûs knygø skaitytojai, foteliniai ðamanai, o aktyvûs ðamaniðkø þiniø ieðkotojai: negalima pamirðti neoðamaniðkø praktikø individualumo ir aktyvumo 21. ÐAMANIZMO TEORIJOS DUOMENØ PROBLEMA Joks religinis reiðkinys ar juo labiau religija nëra statiðki. Iðlaikydami esminius elementus, leidþianèius pripaþinti tam tikrà jø tapatumà ar tæstinumà, jie kinta keièiantis visuomenei, socialinei, politinei, kultûrinei ir galiausiai religinei aplinkai. Ðamanizmà visais jo tyrimo ir bandymø apibrëþti laikais sudarë gana skirtingi jo regioniniai variantai (Sibiras, Tolimieji Rytai, Amerikos ir kt.). Net ir Sibire etnologiniai duomenys buvo renkami ilgà laikà (nuo pirmøjø susidûrimø su vietinëmis kultûromis iki ðiol), o ten gyvavæs ðamanizmas buvo veikiamas daugelio átakingø jëgø. Vien christianizacija (nepaisant budizmo, lamaizmo ir pan. átakø) gana nuosekliai buvo vykdoma nuo XVIII a., kai sustiprëjo Rusijos dëmesys ðiam regionui. Praktikos kaip velniðkos veiklos, prietarø ar reþimui nepalankios ideologijos draudimas savaip veikë jos funkcionavimà, ardë jà ar bent transformavo. Sovietai represijomis siekë ið esmës sunaikinti ðamanizmà ir gana sëkmingai tai ágyvendino, o kur kas ilgiau trukusi carinës Rusijos christianizacija lëmë sunkiai suvokiamus ir apibûdinamus padarinius. Ar vienetai represijas iðgyvenusiø ðamanø, sinkretinë, krikðèioniðkais vaizdiniais persunkta jø pasaulëþiûra vis dar yra ðamaniðka klasikinio ðamanizmo prasme? Apie kokias ðamanø funkcijas bendruomenëje galima daryti iðvadas ið LOGOS 49 95

11 ðiandien etnologø gaunamø duomenø ir ar galima ðias iðvadas taikyti ne tik ðiandieniniam ðamanizmui? Ar sukrikðèionintà ðiandieninæ pasaulëþiûrà reikia laikyti religijø sinkretizmo atveju, ar tik ðamanizmo kaip archajinës ekstazës technikos pritaikymu krikðèionybëje (medicinoje)? Atsakymai á ðiuos klausimus daugeliu atþvilgiø priklauso ne nuo paèiø duomenø, o nuo iðankstiniø sampratø ir pasitelkiamø teorijø. Etnologiniai lauko tyrimai, fiksuojantys ðiandien egzistuojanèias klasikinio ðamanizmo apraiðkas, susiduria su keliais naujais problemiðkais reiðkiniais: atgimstanèiu ðamanizmu ðamanizmo renesansu ir ið Vakarø pasaulio sklindanèiomis naujojo religingumo átakomis. Pirmàjá reiðkiná galima bûtø vertinti kaip tradicinio ðamanizmo tæsiná, bet daþnai ðios atgimusios praktikos bûna tiesiogiai ar netiesiogiai paveiktos ir átraukusios á save akivaizdþius vakarietiðko neoðamanizmo ir naujojo religingumo apskritai bruoþus. Be to, jau patys akademiniai tyrinëjimai keièia vietines kultûras, jø ðamanus ir ðamanizmo praktikas. TYRINËJIMØ ÁTAKA TRADICIJAI Apibûdindamas neoðamanizmo bruoþus Stuckrad as iðskyrë akademiniø þiniø populiarinimà ir jo poveiká tradiciniam ðamanizmui: vadinamoji akademinio tyrimo ir religinës praktikos sàveika sukëlë klasikinio, vietinio ðamanizmo (jeigu toks egzistuoja) transformacijà, kai vietiniø kultûrø þmonës ëmë skaityti etnografinius apraðymus ir reaguoti á antropologinæ sistematizacijà 22. Daugybæ ávairiø problemø, sukeliamø tradiciniø ðamanø, neoðamanø ir antropologø sàveikos, puikiai iliustruoja Joralemono ir Walliso komentuotas Peru ðamano Eduardo Colderono atvejis. Ðis ðamanas buvo antropologo Douglaso Sharono informantas. Pastarojo tyrimai iðgarsino Calderonà. Já pastebëjo ir psichologas neoðamanas Alberto Villoldo, ëmæs rengti neoðamanams dvasines keliones susitikimus ir praktikas su ðiuo ðamanu. Konvencionaliojoje antropologijoje, nenaudojanèioje patirtiniø ir dalyvavimo metodikø, Calderono ásitraukimas á neoðamanizmà kelia abejoniø dël jo tinkamumo bûti autentiðku etnografiniu informantu. Taip pat svarbu, jog neoðamanams reikalaujant, Calderonas ëmë keisti savo tradicinæ praktikà. Taip, anot Walliso, jis tapo tiek ðamanu, atliekanèiu vietiná, tradiciná Peru gydymà, tiek neoðamanu, vietinius tikëjimus suplakanèiu su Naujojo amþiaus terminija 23. Tad net ðis autorius, bene atsargiausiai linkæs skirti tradiciná ir netradiciná ðamanizmà, kalba apie savotiðkà neoðamanizmà tradiciniame ðamanizme. Ðiandieniniø etnologiniø tyrimø ir jø sukeliamo vieðumo problemiðkumà puikiai atspindi ir Joralemono reakcija á ðá atvejá. Ið pradþiø antropologas pasipiktino dël neoðamanø, tikinèiø, kad Calderono eklektiðki ritualai yra tikras ðamanizmas ir dël Calderono, prisiimanèio ðamaniðko klouno vaidmená Naujojo amþiaus cirke. Taip pat jis ëmë pykti ant Calderono, kad ðis leidþia eks- 96 LOGOS 49

12 AKTUALIOJI TEMA ploatuoti save ir savo tradicijà dël Villoldo motyvø. Joralemonas ëmë jausti uþuojautà savo bièiuliui antropologui (Sharonui), apgautam ðio parsidavëlio informanto, kurio autentiðkumu tada buvo suabejota. Po kurio laiko Joralemonas permàstë savo vertinimà: já suþavëjo tai, kaip Calderonas suderina vietinius Peru ir neoðamaniðkus ligos ir antgamtiðkumo suvokimo bûdus. Be to, ðis ðamanas su Peru vietiniais gyventojais bendrauja viename kontekste, o su neoðamanais, neturinèiais tradicinio Peru gydymo þiniø, kitame. Jis savo sunkiai suvokiamà tradicijà pristato taip, kad neoðamanai galëtø jà suprasti maiðydamas vietines þinias su jiems suvokiamais dalykais kaip universalias ðamaniðkas koncepcijas, panaðiai kaip Harneris 24. Ðis atvejis ir Joralemono reakcija liudija, kad vietiniø kultûrø ðamanizme atsiranda neoðamaniðkø elementø, kad jø atsiradimà skatina patys antropologiniai tyrimai, kad ðios naujovës kelia problemø antropologams, norintiems tyrinëti autentiðkà tradicijà, ir kad ið pat pradþiø yra pasitelkiamos teorijos, leidþianèios numanyti vieno ar kito aspekto priklausymà tradiciniam ðamanizmui ar neoðamanizmui. ÐAMANIZMO ATGIMIMAS Dar keblesnis ir daugiau teoriniø problemø keliantis reiðkinys yra ðamanizmo renesansas. Ðamanizmo supratimui ir tyrimui kylanèius sunkumus puikiai iliustruoti gali vien jau ðamaniðkø praktikø atgimimas klasikinio ðamanizmo teritorijoje Ðiaurës ir Vidurio Azijoje. Èia ðamanizmo atgimimas visø pirma siejasi su komunistinës ideologijos silpnëjimu ir etniniu Sibiro tautø atgimimu. Dauguma studijø, nagrinëjanèiø ðio religinio reiðkinio renesansà, daug dëmesio skiria bûtent ðamanizmo ir tam tikro tapatumo sàsajai. Pentikäineno teigimu, ðiandien ðamanizmas gali bûti laikomas integralia ðiaurietiðkojo tapatumo dalimi. Arkties þmonës, atrodo, pasitiki savo ðamanais kovoje uþ iðlikimà taip, kaip skæstantis þmogus griebiasi ðiaudo. Ádomu, kad ðamanizmo atgimimas akivaizdþiai yra gyvybiðka Ðiaurës Sibiro þmoniø etninio atgimimo dalis 25. Kiti autoriai puikiai atskleidë, kad ðis ðamanizmo kaip tautinio tapatumo dalies supratimas vyrauja visoje klasikinio ðamanizmo paplitimo teritorijoje 26. Aktyviausi gaivinant ðamanizmà yra vidurinës kartos þmonës, kilæ ið ðamanø ðeimø, matæ autentiðkus ritualus persekiojimo laikais, neretai turintys atitinkamà iðsilavinimà, susipaþinæ su savo kultûros tyrimais ir itin gerai suvokiantys savo tautos kultûros ir ðamanizmo ryðá. Be to, daþniausiai jie gyvena ir ðamaniðka veikla uþsiima miestuose. Ðis aktyvumas neretai yra toks intensyvus, kad tapatumo saugojimas ir ðamanizmo praktika tampa vienas kito ágyvendinimo priemone ir taip prarandama bet kokia ðiø reiðkiniø skirtis. Kartu iðryðkëja kita skirtis atgimstantis, politizuotas ðamanizmas ir tamsiø, ðamanizmà tik ið vidaus ir tradicinëje aplinkoje paþástanèiø þmoniø praktikos. Ðiø senø, persekiojimo laikus pergyvenusiø ðamanø praktikos daþniausiai egzistuoja tarsi ða- LOGOS 49 97

13 lia, nëra ðio atgimimo dalis. Taèiau patys gaivintojai ir kai kurie tyrinëtojai yra nelinkæ matyti ðios skirties, o atgimusájá ðamanizmà laiko tiesioginiu senøjø praktikø tæsiniu. Vienas tokiø autoriø, entuziastingai palaikanèiø ðamanizmo renesansà, yra M. Hoppálas. Viename savo straipsniø jis apþvelgia ðiuo metu gyvuojanèias ir atgimstanèias tradicijas daugelyje Eurazijos kraðtø. Anot jo, Korëjoje iki ðiø dienø labiausiai pastebima kasdienë religinë praktika, atliekama ðamanës (mudang), kurià Korëjos mokslininkai priskiria ðamanizmo kategorijai. Ðiandieninë itin ámantri ðamaniðka ceremonija, primenanti dramos teatro vaidinimà, visiðkai apibrëþia kasdiená korëjieèiø religiná gyvenimà. Ðios keletà valandø trunkanèios ceremonijos ne tik sukelia stresà maþinantá efektà, bet ir uþtikrina kultûriná tæstinumà tarp kartø. Ðamaniðka ceremonija tapo svarbia tradicijos perdavimo priemone, nes ji naudojama protëviø dvasioms paþadinti. Nors Korëjos ðamaniðkose ceremonijose aptinkama daugybë skirtingø kultûriniø elementø, esminis jø bruoþas yra kultûrinis tæstinumas, nes Pietø Korëjos mudang ceremonija nebuvo veikiama jokios prievartinës átakos. Situacija Ðiaurëje, kur komunistinë ideologinë hegemonija netoleravo jokiø religiniø tikëjimø sistemø, yra kitokia. Pietuose ðamanizmas suvokiamas kaip tradicinë nacionalinës kultûros iðraiðka ir jo þymiausi atstovai yra vertinami kaip nacionalinis lobis bei pasitelkiami nacionaliniam tapatumui stiprinti. Panaðios tendencijos ryðkëja ir Mandþiûrijoje. Èia gyvuoja tam tikras klanø ðamanizmas; viena svarbiausiø jo funkcijø yra átvirtinti etniðkumà, ðeimà ir giminës ryðius. XX a. paskutiniojo deðimtmeèio pradþioje sukurti dokumentiniai etnografiniai filmai rodo, kad tai yra gyva tradicija. Ðamanai pasirodo tiek ðeimø susibûrimuose, tiek ávairiose ceremonijose, uþtikrinanèiose klanø klestëjimà. Mandþiûrø ðamanai kelis amþius turëjo ceremonijø knygas ir tai padëjo iðlaikyti tradicijas. Kinijoje mandþiûrø ðamanizmas komunistinës ideologijos persekiojimus iðgyveno gana gerai, o XX a. pabaigoje atsirado galimybiø publikuoti daugybæ knygø ir studijø. Mandþiûrø kilmës tyrëjai taip pat paliudijo, kad ði tradicija turi daug sekëjø ir aktyviø praktikuotojø net tarp jaunimo. Nanajø tauta taip pat iðlaikë ðamanizmo tradicijà. Èia ðamanai sovietiniu laikotarpiu nebuvo labai stipriai persekiojami; etnografø ekspedicijos duomenys rodo, kad vietiniams gyventojams vis dar reikalinga ðamanø pagalba 27. Jakutijoje XX a. paskutiniajame deðimtmetyje ëmë silpnëti ideologiniai draudimai ir ilgai persekioti ðamanai vël pasirodë. Anksèiau jie nebent galëjo dalyvauti folkloro festivaliuose, pastaraisiais metais jie vël uþsiëmë savo tikràja veikla, ypaè gydymu. Taip pat svarbi etniðkumo gaivinimo funkcija dalyvavimas teatro spektakliuose palaikant etninës poetinës tradicijos tæstinumà. Ði funkcija svarbi todël, kad dauguma jakutø nebekalba savo protëviø kalba. Teatras ðiuo atveju suvokiamas kaip puiki priemonë bandant atgaivinti tam tikrus liaudies kultûros elementus ir ypaè siekiant iðsaugoti gyvà dainø ir pasakojimø tradicijà. Kartu jakutø mokslininkai pripaþásta ir ðamanizmo ideologinæ reikðmæ. Panaði situacija yra ir Tuvoje, kur po keliø deðimtmeèiø ðamanø persekiojimo XX a. paskutiniajame deðimtmetyje pastebimas ðamanizmo 98 LOGOS 49

14 AKTUALIOJI TEMA atgimimas. Ankstesni komunistiniai politiniai lyderiai, dabar palaikantys nacionalizmà, remia tiek lamaizmà, tiek ðamanizmo atgimimà. Tuvoje padëtis yra ypaè palanki dël to, kad ðamanizmà tyrë rimti mokslininkai. Daugybë surinktos medþiagos yra prieinama tolesniam tyrimui ir visiems tuo besidomintiems. Ðiandieniniai Tuvos ðamanai yra bûdingos figûros Sibiro ðamanizmo istorijoje: daugelis jø buvo kalinti ðeðtajame deðimtmetyje, daug metø praleido lageriuose, o ðiuo metu tæsia savo veiklà. Aiðkiai juntamas jø pasirengimas ir noras padëti kitiems, o kartu didþiavimasis tuo, kad jie saugo ir tæsia tikràjà etninæ tradicijà. Ugrofinø (Uralo) tautø, gyvenanèiø Rusijos Federacijos ðiauriniuose regionuose, padëtis nëra tokia paprasta. Èia ðamanizmas niekada nebuvo toks stiprus, koks tarp tiurkiðkai kalbanèiø Pietø Sibiro tautø. Ðios maþos bendruomenës, kurioms ðiuo metu priklauso vos keli tûkstanèiai þmoniø, visuomet buvo veikiamos Rusijos kultûrinës átakos ir rusifikacijos pavojaus. Jø ðamanizmas buvo labiausiai pasmerktas visiðkai uþmarðèiai, taèiau ir èia pasirodë atgimimo þenklø. Chantø, obugrø tautose ðamanizmas laikytas nebegyvuojanèiu. XX a. paskutiniajame deðimtmetyje buvo nufilmuoti keli etnografiniai filmai apie paskutiniuosius ðamanus. Panaði padëtis ir maþos Taimyro pusiasalyje gyvenanèios etninës grupës, nganasanø. Èia taip pat buvo nufilmuoti keli filmai apie paskutiniuosius ðamanus. Beveik visi jø giminës ðiuo metu dalyvauja folkloristinëje veikloje teatro forma atlikdami dainas, uþsiima kitais menais. Jie kartoja ið autentiðkø ðaltiniø iðmoktas dainas, kita vertus, dainos atliekamos ir bûgnas padarytas ne ritualiniame kontekste. Be to, ðie ðeimos nariai yra ne inicijuoti ðamanai ir net neturi teisës atlikti ðventø dainø 28. Pentikäinenas, kuris 1990 m. þiemà lankësi pas chantus, taip pat liudija ðamanizmo gyvybingumà: kiekviena jo aplankyta ðeima turëjo bûgnà, kurá visø ðeimø galvos metø vyrai naudodavo gydymui. Ðiuo atveju ðamanizmas yra kiekvieno þmogaus gebëjimas ir neiðnyks iðmirus seniesiems ðamanams, teigia ðis mokslininkas 29. Literatûra ir nuorodos 11 P. Vitebsky. Ðamanai. Vilnius: Alma littera, H. Hughes-Calero. Sparnuotosios Vilkës skrydis. Kaunas: Mijalba, 2003 ir kt.; S. Gregg. Galios ðokis: ðamaniðka kelionë. Kaunas: Mijalba, 2004 ir kt. 13 A. Kalojanovas. Bulgarø ðamanizmas, in Liaudies kultûra, 2001, Nr. 5; Paðnekesys su mokslininku ðamanu Mihály Hoppálu, in Liaudies kultûra, 2002; E. Ramanauskaitë. Elektroninis ðamanizmas, in Liaudies kultûra, 2001, Nr Ið pradþiø kaip darbinë versija ðamanizmas bus suprantamas kaip vietiniø kultûrø religinë praktika, susijusi su ekstazës naudojimu tenkinant bendruomenës nariø poreikius ir reikalaujanti ar susijusi su tam tikra pasaulëþiûra ir jos nulemtu ritualiniu elgesiu. Neoðamanizmas Vakarø moderniø visuomeniø religinë ar kvazireliginë praktika, susijusi su ekstazës naudojimu. 15 Plg. ir Hoppálo svarstymus apie praktikos autentiðkumà atkuriamo ðamanizmo Sibire kontekste: Pastaruoju metu pasirodë vis daugiau ir daugiau ðamanø, dalis jø greitai pasirodë esantys ðarlatanai, o ne tæstinës tradicijos atstovai etnografiniu poþiûriu. Taip pat svarbu, kad buvo sukurti keli etnografiniai filmai apie keletà senø ðamanø. Ðie savo dainas iðmoko nelegaliai ið savo vyresniøjø mokytojø penktajame deðimtmetyje. Galbût jie taip pat iðmoko LOGOS 49 99

15 kaþkà apie judëjimà artimai stebëdami ir todël gali bûti laikomi autentiðkais. Nors jø drabuþiai buvo padaryti neseniai ir ið moderniø medþiagø, juose yra matyti svarbiausi ir tipiðki þenklai. Arba, jei jie neturi specialiø ðamaniðkø drabuþiø, jie naudoja bent jau kai kurias tradicines priemones ir bûgnø darymo metodus (M. Hoppál. Shamanism at the Turn of Millenium, in Pro Etnologia 8: Arctic Studies 3. Tartu: Estonian National Museum, 1999). 16 R. J. Wallis. Shamans, in Neo-Shamans: Ecstasy, alternative archaeologies and contemporary Pagans. London and New York: Routledge, 2003, p Ten pat, p A. Barkalaja. Dissertationes folkloristicae Universitatis Tartuensis 1: Sketches Towards a Theory of Shamanism: associating the belief system of the Pim River Khanties with the Western world view. Tartu: Tartu University Press, 2002, p J. Blain. Shamans, stones, authencity and appropriation: contestations of invention and meaning, in p R. J. Wallis. Shamans, in Neo-Shamans: Ecstasy, alternative archaeologies and contemporary Pagans. London and New York: Routledge, 2003, p Plg. kitus atvejus, kai core ðamanai pabrëþia bendruomeniðkumà, jo svarbà savo praktikose. Taèiau bendruomenë èia daþniausiai suprantama ne kaip konkretûs ðamanà supantys þmonës, o kaip sàvoka, tapati Naujojo amþiaus sàvokoms pasaulis, Þemë, Visata ir pan. Tai ne þmogiðka ðamano veiklos aplinka, kuri suteikia jam ágaliojimus veikti ir nurodo ðios veiklos tikslus, o tam tikras gydymo subjektas. Core ðamanizmo atstovas M. Eshowsky, uþsiimantis prievartos bendruomenëje prevencija ðamaniðkais metodais, be ligø gydymo, ðamanams priskiria ir kolektyvinës grupës sielos balanso ir harmonijos atkûrimo funkcijà (Plg. M. Eshowsky, Shamanism and Peacemaking, in htm ). 12 R. J. Wallis. Shamans, in Neo-Shamans: Ecstasy, alternative archaeologies and contemporary Pagans. London and New York: Routledge, 2003, p Ten pat, p Ten pat, p B. M. Kristen. The Living Landscape of Knowledge: An Analysis of Shamanism Among the Duha Tuvians of Northern Mongolia, in 16 P. C. Johnson. Shamanism from Ecuador to Chicago: a Case Study in New Age Ritual Appropriation, in Shamanism: A Reader. Ed. Harvey, Graham. London and New York: Routledge, 2003, p Ten pat, p Ten pat, p M. Hoppál. Shamanism at the Turn of Millenium, in Pro Etnologia 8: Arctic Studies 3. Tartu: Estonian National Museum, Paðnekesys su mokslininku ðamanu Mihály Hoppálu, in Liaudies kultûra, R. J. Wallis. Shamans, in Neo-Shamans: Ecstasy, alternative archeologines and contemporary Pagans. London and New York: Routledge, 2003, p R. J. Wallis. Shamans, in Neo-Shamans: Ecstasy, alternative archeologines and contemporary Pagans. London and New York: Routledge, 2003, p K. von Stuckrad. Reenchanting Nature: Modern Western Shamanism and Nineteenth-century Thought, in Journal of the American Academy of Religion. December 2002, Vol. 70, No. 4, p D. Joralemon. The Selling of the Shaman and The Problem of Informant Legitimacy, in Journal Of Anthropological Research, 1990, 46 (2), p ; R. J. Wallis. Shamans, in Neo-Shamans: Ecstasy, alternative archaeologies and contemporary Pagans. London and New York: Routledge, 2003, p R. J. Wallis. Shamans, in Neo-Shamans: Ecstasy, alternative archaeologies and contemporary Pagans. London and New York: Routledge, 2003, p J. Pentikäinen. Shamanism and Culture. Helsinki: Etnika Co., 1997, p Pvz., A. Vinogradov. The role and development of shamanistic discourse among Southern Siberian ethnic groups in Post-Soviet period, in Anthropology of East Europe Review, Vol. 2, Nr M. Hoppál. Shamanism in Postmodern Age, in 28 Ten pat. 29 J. Pentikäinen. Shamanism and Culture. Helsinki: Etnika Co., 1997, p B. d. 100 LOGOS 49